Iš Viduržemio ciklo

viena priežasčių, kodėl taip mėgstu serą Tolkien'ą yra jo rašytų istorijų veikėjai: nepaprastai ryškūs, nepaprastai "gryni". Man kilo idėja pačiai rašyti apie juos ir taip atrasti (ar bent pabandyti atrasti) kitą jų pusę, tą, kuri slepiasi už herojiškosios. 

Legolas

Ak

Kardų žvangesys man gieda

Svetimą giesmę

Šią amžius trunkačią naktį

Liūtis plakasi

Į nepažįstamus kuorus

Griaustinis dunda

Plieno krūtinėse

Šiaurys pagauna

Ilgus brolių plaukus

Ir iškelia aukštyn

Tamsios drobės vėliavas

Kovos įkarštyje

Ak

Mes keldavome

Nektaro sklidinas taures

BIrželio laužų šviesoje

Į jaunų medžių kupolą

Ir nuo mūsų balsų

Pašokdavo mėlynos liepsnos

Žvaigždynuos

Mūsų kaktas puošdavo

Žiedų ir žalių lapų vainikai

Ir naktis apgobdavo

Mūsų pečius

Rami it lizdan

Parlėkusi paukštė

Ak

Mano rankose

Virpantis lankas

Kvepia giria

Ir primena rytu

Garuojančias samanas

Nemarią mergelę

Vaikišku veidu

Po raudonu rudeny

Šermukšniu

Jos žvilgsnį vakaro 

Šešėly mėlynam

Jos dainą apie žalią

MIško upę

Ir šokį svaigų jos

Ant tilto

Kuriuo į jūrą

Takas baigės

...

2011m., Angers, Prancūzija, pavasario lietui krentant į mažą jaukų miestą prie Meno

ir jei dar nesilankėte Viduržemyje, leiskitės į šią kelionę. 

(o ji iš tų, kurios nesibaigia)

labanakt

vita

Le soleil dans sa main

visi kada nors išeina, kaip pavasaris iš vyšnių sodų. O sugrįžta nedaugelis. Gal todėl taip sunku jų nepriimti, net jei sau duodi pažadą niekada to nedaryti.

Sugrįžtantis

Priimu jį

Nes jis saulę atsineša

Ir jo rankose ji

It pasakų paukštė užgieda

Priimu jį

Nes jo oda

Kvepia pušynais, nulytais

Žalio pajūrio lietaus

Priimu jį

Nes jis su sūriu

Vėju ateina

Ir mano suknelė pavirsta

Gėlėta bure

Priimu jį

Nes jo kišenės

Riešutų ir gilių pilnos

Ir laumių voratinklių, ir sapnų

Iš sentikių miško

Priimu jį

Nes jam atėjus

Tylos ir šalčio paukštis

Palieka mano olą

Priimu jį

Nes jo žvilgsny

Dega tolimi bevardžiai 

Žvaigždynai

Priimu jį

Nes jo kakta

Mano bučiniui

Taip tinka

Vaiskų rytą

Priimu jį

Nes jis prodainiu šneka

Apie sodus ir jūras

Apie laivus ir paukščių sparnus

Kurie vėjus svetimus gaudo

Priimu jį

Nors jis svečias toks retas

Iš tų, kurie nepasilieka

Nes šauksmas jų krūtinėse netyla

Juos šaukia gyvenimas laisvas

Judėjimas gyvas

Ir rytas vis kitas

Vis kitas naujas pasaulis

O mūsų minutės

"Tik oda ant odos

Kraujas ne kraujy"

Mintis ne minty

Delnas delne

Kurie susiliečia taip 

Kaitriai

Ir niekad vienu 

Nevirsta

("Things go away to return, brightened for the passage.")

labanakt

vita

Nesakyti, kam

šiuo metu pasaulyje tikrai yra bent vienas žmogus, kuris skaito eilėraštį nenutuokdamas, kad šis parašytas būtent jam. Tas žmogus gali būti bet kur: mažame Islandijos kaimelyje, Paryžiaus priemiestyje, triukšmingame uoste Japonijoje ar vienišoje trobelėje Kašmyre (trobelė skurdi, bet pro jos langus matyti Himalajai). Tas, kuris apie jį galvodamas, parašė šį eilėraštį, taip pat gali būti bet kur: gretimame kambaryje adyti senas kojines ar žvejoti karpius ežere už penkių tūkstančių mylių.

ir tikriausiai nė vienas iš jų niekada nesužinos, kad trumpą akimirką mažas eiliuotas kūrinėlis juodu sujungė, nesvarbu, kur jie bebūtų, kokiuose skirtinguose ir tolimuose pasauliuose begyventų. 

(o aš nesakysiu, kam ši eilėraštis)

Bent kartą

Norėčiau bent kartą

Tave pamatyti

Prie jūros

Marškiniais kiro baltumo

Kuriuose saulė
Vidurdienio žydi

Ir plaukuose dūkstančiu

Vėju sūriu
Kurį iškvėpė
Undinės ir žuvys

Norėčiau pamatyti vilnis

Tavo basas pėdas
Gaudančias

Ir tave krykštaujantį

Žemės vaiką mažą

Skardžiu mirtingojo balsu

Kurs juoko daugiau

Nei žodžių turi

Kurs neprisimena 
Karalių vardų

Bet pakrantėje 
Kiekvieną

Akmenėlį žino

Norėčiau pamatyti

Tave saulėlydy ištirpstant

Tik tavo dainą dar 
Girdėti kurį laiką

Apie žuvėdras

Apie pušynų tylą

Metams sirpstant

Apie takelį siaurą

Į kopų širdį

Kur ritas mėnuo

Per melsvų naktų kalvas

Ir palikęs brydę 
Sidabrinę

Jūros skrynion
 Žiedu krinta

(linkiu kuo dažniau patirti tą keistą būseną, kada skaitydami eiles jaučiatės taip, tarsi jos būtų parašytos jums, apie jus ir dėl jūsų)

labos

vita

Devynvarpiui pašaukus

šįkart trumpai: mano kaime sodai, pievos ir palaukės žydi žydi žydi...

Kai kūnas užmigs

Jam į kasas įpinsiu
Pienių saules paprastas

Iš ganyklos senolių tuščios
Kur tik miglos ir dvasios bevaikšto

Ir dugne akiduobių tamsių

Po šermukšnį jauną pasodinsiu

Po liežuviu, kursai
Tiek dainų mokėjo
Kuris bailiai nutylėjo 
Šitiek žodžių meilės

Žemės rūgštų trupinį paliksiu

Kad žmogystės skonio nepamirštų

Prie krūtinės
Kryžiaus gyvą medį paguldysiu

Sentikių maldelėmis 
Jojo delnus šaltus išrašysiu
Aukure įkaitusia anglim

Šaltinėlio vandeniu gėlu
Nuo jo pėdų anksti kėlus

Aš visus ilgus kelius nuplausiu

Jas apklostysiu su samana žalia

Ir kaktoj įspaudus bučinį

It ryto žvaigždę kaitrų
Paguldysiu vienišą
Žemelės lopšyje

Su pavasario trėlėm virš 
Šimtamečių girių

Su tylia daina
Kurią girdės paparčiai
Ir dar vienu

Paskutiniu žvilgsniu ilgu
Kurs nutrūks staiga
Kiek skaudžiai

Ir pašauks tada

Devynvarpis balsas vėjo

Ir į šalį laisvės bei dainų

Pakilsiu

(mane kartais persekioja viena beprotiška mintis: būtų tikras tūkstantmečio pokštas, jei žemiškam gyvenimui pasibaigus kiekvienas gautų tai, kuo tikėjo gyvendamas)

(ir vis galvoju, kuo gi tikiu pati. O jūs?)

labanakt

vita

Vyras, žvelgiantis į moterį

sunku išsirinkti mylimiausią knygą. Kažkuriame filme viena herojė tarstelėjo, kad tai tas pats, kas išsirinkti mėgstamiausią žvaigždę danguje. Bet... manau, turiu tokią. Kurią visada norisi matyti lentynoje, nesvarbu, kur būčiau. Kurią turiu karts nuo karto perskaityti ir vėl. Arba paskaityti keletą ištraukų. Terapijai, kaip aš sakau. :]

o ji priklauso Remarkui, vokiečiui, Pirmojo pasaulino karo kareiviui ir rašytojui. Rašė jis daug ir labai gražiai. Apie karą ir vyrišką draugystę. Ir meilę. Moteriai. Paskaitykite jo "Tris draugus" (aš skaičiau jau tūkstantį du šimtus tridešimt penkis kartus ir kaskart trokšdavau, kad į mane kas nors bent retkarčiais pažvelgtu tokiu žvilgsniu, kokiu Robis žiūrėdavo į Patriciją, savo "senąjį narsųjį draugužį"... ).

ir man įdomu, kaip gi jie, vyrai, jaučiasi iš tikrųjų pasirodžius/atėjus/atvažiavus/atskridus/sugrįžus jų mylimoms moterims? Turbūt šis eilėraštis neatsakys į tokį klausimą. Aš pati neatsakyčiau. Ir turbūt niekad nesugebėsiu atsakyti. Bet nors eilėraštį pavadinau "Tapytojo moteris", iš tikrųjų jis nėra apie moterį.

Tapytojo moteris

Pas tapytoją ateina 

Jo moteris

Iš studijos prieblandos

Kvepianti 

Aliejiniais dažais

Tvankia mėnesienos naktim 

Ant pečių

Drabužiu- šydu 

Slepiančiu drobę

Į kurią jis kasdienį 

Lūkestį lieja

Kur atodusių rasą palieka

Akių nepramerkdamas

Klausą praradęs

Pamiršęs vėl žemes

Didžiulio ilgesio ir skurdo

Pamiršęs

Podelį tuštėjantį

Rudenį pro stogą varvantį

Telaukiantis

Kada šviesa

Užges suvirpus

Paprašyta

Ir molbertą seną

Stumia jis į tolimiausią kampą

Ir duris nuo mūzų 

Nakčiai užrakina

Trimis raktais

Ir ją vieną, moterį 

Tamsoj sutinka

Rankomis

Kvapu

Ir akimis

Ant trapaus 

Mėnulio tilto

"-Matai, koks gražus tavo kambarys, - tarė ji.

  -Gražus, nes tu  čia, - tariau aš. - Jis niekad nebebus toks kaip pirma... nes tu čia būsi buvusi."

labanakt

vita

Riujos sodai

prieš keletą metų skaičiau garsaus turkų rašytojo Orhano Pamuko romaną "Juodoji knyga" ir nors daugelį dalykų apie jį jau pamiršau, vis dar prisimenu pirmąjį skyrių, tiksliau, pačią pirmojo skyriaus pradžią. Pagrindinis veikėjas Galipas , žiūrėdamas į miegančią žmoną Riują, mąsto apie tai, kiek minčių, kiek nutylėtų dalykų slepia daili jos kakta. "Riujos sodai, Riujos sodai...", kartoja jis tyliai lyg trokšdamas po juos pasivakščioti... 

nepaprastai graži scena. Jei nenorite skaityti visos knygos (o ji iš tų, storųjų :) ), perskaitykite bent tą pirmojo skyriaus pradžią. 

o mane Galipo troškimas po poros metų įkvėpė parašyti eilėraštį

Savo minčių soduose

Suraski ežerėlį mažą man

Užu širmos nendrių žalių

Ten aš klausyčiausi tylos

Iš dugno melsvo kylančios

Delnuos akmenėlius laikyčiau

Ir jų  šaltas dainas girdėčiau

Apie šimtmečius ilgus

Kada kalnų viršūnėmis jie buvo

Auginčiau lelijas

Svajų pilnom taurelėm

Kurios ištraukusios šaknis

Debesimis baltais šviesiais

Į ežerus kitus išplauktų

Ir pro akis tavas

Ištrūktų dangaus marių link

O aš pasilikčiau

Jei lietų mano ežerėliui siųstum

Jeigu augintum kantriai mano nendreles

Kad būčiau aš

Už jų tankios užuolaidos saugi

Nuo tų audrų vidurnaktinių

Kurios po tavo sodus

Kartais vaikšto

Ir taikosi sučiupt mane

Ir išsinešt su vėjais į kraštus

Kur tavo obelys nežydi

Prancūzų literatūros seminaro metu, kovo 21-ąją

juk kiekvieno jūsų minčių sode yra slapta kertelė, kurioje gyvena koks nors ypatingas žmogus, nors labai dažnai pats to niekada nesužino.

(leiskit jam sužinoti) 

labankat

vita

Kad turėtum ko laukti, Miela

kartą sudarinėjau "Geras-jausmas-būna-kai" sąrašą ir jame pasitaikė toks tai punktas: "...: kai turi ko laukti." Vienas man mielas žmogus prasitarė, kad labai norėtų tam tikrą dieną ir tam tikrą valandą sulaukti naujo mano eilėraščio, ir paprašė pradėti rašyti blogą. Tad, Miela, nuo šiandien tavo sąraše "Dalykai-kurių-laukiu" atsiranda dar vienas mažas punktelis. ;)

o kitiems (ne)būsimiems šio elektroninio žurnalo skaitytojams taip pat linkiu malonių akimirkų "mažame eilėraščio pasaulyje". Mane jame rasite visada, nes aš nežinau, kaip iš čia išeiti (jei kartais rastumėte duris su užrašu "Išeiti pro čia", prašau mandagiai nutylėti jų buvimo vietą...).

ir dar šiai trumpos pradžios pabaigai- kodėl "Dešimt minučių iki vidurnakčio"?

(man patinka įvairiausios įvairiausių dalykų atsiradimo istorijos, tad dovanokite už šį išsiplėtimą-tokių nebus daug). 

keletą metų iš eilės, tais laikais, kai eidavau gulti daug anksčiau, prieš miegą man labai patikdavo klausytis poezijos skaitymų. Lietuvos radijas turėjo (ir, galimas daiktas, tebeturi) trumputę dešimties minučių trukmės laidelę, kurios metu aktoriai skaitydavo lietuvių poetų eilėraščius. Vadinosi ji "Vidurnakčio lyrika" ir baigdavosi su pirmu dvyliktos valandos dūžiu. Laukdavau tų dešimties minučių. Mylėdavau tą keistą būseną, kai dar nemiegi, bet jau nebesi budrus, kai pagalvė pati minkščiausia ir antklodė jaukiausiai slegia, o per ausines tarsi iš kokio tai labai tolimo krašto aidi šio-ne-šio pasaulio balsas, kalbantis eilėmis. 

paklausykit ir jūs kada. Gal tos dešimt minučių prišauks ramesnį miegą, be piktų sapnų ir rytojaus baimės.


oi, ir dar vienas dalykas: lygiai vidurnaktį (kiekvieną kiekvieną naktį) Lietuvos radijo "balsas" gieda Lietuvos himną. Su juo užmigdavau. Bet nepasakosiu, koks tai jausmas. Gal patys pajusite.


o čia tau, Miela, ir jums visiems- pirmasis  (įvadinis) eilėraštis-ne-eilėraštis

Karščiausiai myliu tave

Paskutinę sekundę prieš miegą

Kai tu pažvelgi į mane

Bet regi nebe šitą pasaulį

Ir vėl tavęs netenku ligi ryto

labanakt


vita