viena priežasčių, kodėl taip mėgstu serą Tolkien'ą yra jo rašytų istorijų veikėjai: nepaprastai ryškūs, nepaprastai "gryni". Man kilo idėja pačiai rašyti apie juos ir taip atrasti (ar bent pabandyti atrasti) kitą jų pusę, tą, kuri slepiasi už herojiškosios.
Legolas
Ak
Kardų žvangesys man gieda
Svetimą giesmę
Šią amžius trunkačią naktį
Liūtis plakasi
Į nepažįstamus kuorus
Griaustinis dunda
Plieno krūtinėse
Šiaurys pagauna
Ilgus brolių plaukus
Ir iškelia aukštyn
Tamsios drobės vėliavas
Kovos įkarštyje
Ak
Mes keldavome
Nektaro sklidinas taures
BIrželio laužų šviesoje
Į jaunų medžių kupolą
Ir nuo mūsų balsų
Pašokdavo mėlynos liepsnos
Žvaigždynuos
Mūsų kaktas puošdavo
Žiedų ir žalių lapų vainikai
Ir naktis apgobdavo
Mūsų pečius
Rami it lizdan
Parlėkusi paukštė
Ak
Mano rankose
Virpantis lankas
Kvepia giria
Ir primena rytu
Garuojančias samanas
Nemarią mergelę
Vaikišku veidu
Po raudonu rudeny
Šermukšniu
Jos žvilgsnį vakaro
Šešėly mėlynam
Jos dainą apie žalią
MIško upę
Ir šokį svaigų jos
Ant tilto
Kuriuo į jūrą
Takas baigės
...
2011m., Angers, Prancūzija, pavasario lietui krentant į mažą jaukų miestą prie Meno
ir jei dar nesilankėte Viduržemyje, leiskitės į šią kelionę.
(o ji iš tų, kurios nesibaigia)
labanakt
vita
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą