Devynvarpiui pašaukus

šįkart trumpai: mano kaime sodai, pievos ir palaukės žydi žydi žydi...

Kai kūnas užmigs

Jam į kasas įpinsiu
Pienių saules paprastas

Iš ganyklos senolių tuščios
Kur tik miglos ir dvasios bevaikšto

Ir dugne akiduobių tamsių

Po šermukšnį jauną pasodinsiu

Po liežuviu, kursai
Tiek dainų mokėjo
Kuris bailiai nutylėjo 
Šitiek žodžių meilės

Žemės rūgštų trupinį paliksiu

Kad žmogystės skonio nepamirštų

Prie krūtinės
Kryžiaus gyvą medį paguldysiu

Sentikių maldelėmis 
Jojo delnus šaltus išrašysiu
Aukure įkaitusia anglim

Šaltinėlio vandeniu gėlu
Nuo jo pėdų anksti kėlus

Aš visus ilgus kelius nuplausiu

Jas apklostysiu su samana žalia

Ir kaktoj įspaudus bučinį

It ryto žvaigždę kaitrų
Paguldysiu vienišą
Žemelės lopšyje

Su pavasario trėlėm virš 
Šimtamečių girių

Su tylia daina
Kurią girdės paparčiai
Ir dar vienu

Paskutiniu žvilgsniu ilgu
Kurs nutrūks staiga
Kiek skaudžiai

Ir pašauks tada

Devynvarpis balsas vėjo

Ir į šalį laisvės bei dainų

Pakilsiu

(mane kartais persekioja viena beprotiška mintis: būtų tikras tūkstantmečio pokštas, jei žemiškam gyvenimui pasibaigus kiekvienas gautų tai, kuo tikėjo gyvendamas)

(ir vis galvoju, kuo gi tikiu pati. O jūs?)

labanakt

vita