visi kada nors išeina, kaip pavasaris iš vyšnių sodų. O sugrįžta nedaugelis. Gal todėl taip sunku jų nepriimti, net jei sau duodi pažadą niekada to nedaryti.
Sugrįžtantis
Priimu jį
Nes jis saulę atsineša
Ir jo rankose ji
It pasakų paukštė užgieda
Priimu jį
Nes jo oda
Kvepia pušynais, nulytais
Žalio pajūrio lietaus
Priimu jį
Nes jis su sūriu
Vėju ateina
Ir mano suknelė pavirsta
Gėlėta bure
Priimu jį
Nes jo kišenės
Riešutų ir gilių pilnos
Ir laumių voratinklių, ir sapnų
Iš sentikių miško
Priimu jį
Nes jam atėjus
Tylos ir šalčio paukštis
Palieka mano olą
Priimu jį
Nes jo žvilgsny
Dega tolimi bevardžiai
Žvaigždynai
Priimu jį
Nes jo kakta
Mano bučiniui
Taip tinka
Vaiskų rytą
Priimu jį
Nes jis prodainiu šneka
Apie sodus ir jūras
Apie laivus ir paukščių sparnus
Kurie vėjus svetimus gaudo
Priimu jį
Nors jis svečias toks retas
Iš tų, kurie nepasilieka
Nes šauksmas jų krūtinėse netyla
Juos šaukia gyvenimas laisvas
Judėjimas gyvas
Ir rytas vis kitas
Vis kitas naujas pasaulis
O mūsų minutės
"Tik oda ant odos
Kraujas ne kraujy"
Mintis ne minty
Delnas delne
Kurie susiliečia taip
Kaitriai
Ir niekad vienu
Nevirsta
("Things go away to return, brightened for the passage.")
labanakt
vita
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą