sunku išsirinkti mylimiausią knygą. Kažkuriame filme viena herojė tarstelėjo, kad tai tas pats, kas išsirinkti mėgstamiausią žvaigždę danguje. Bet... manau, turiu tokią. Kurią visada norisi matyti lentynoje, nesvarbu, kur būčiau. Kurią turiu karts nuo karto perskaityti ir vėl. Arba paskaityti keletą ištraukų. Terapijai, kaip aš sakau. :]
o ji priklauso Remarkui, vokiečiui, Pirmojo pasaulino karo kareiviui ir rašytojui. Rašė jis daug ir labai gražiai. Apie karą ir vyrišką draugystę. Ir meilę. Moteriai. Paskaitykite jo "Tris draugus" (aš skaičiau jau tūkstantį du šimtus tridešimt penkis kartus ir kaskart trokšdavau, kad į mane kas nors bent retkarčiais pažvelgtu tokiu žvilgsniu, kokiu Robis žiūrėdavo į Patriciją, savo "senąjį narsųjį draugužį"... ).
ir man įdomu, kaip gi jie, vyrai, jaučiasi iš tikrųjų pasirodžius/atėjus/atvažiavus/atskridus/sugrįžus jų mylimoms moterims? Turbūt šis eilėraštis neatsakys į tokį klausimą. Aš pati neatsakyčiau. Ir turbūt niekad nesugebėsiu atsakyti. Bet nors eilėraštį pavadinau "Tapytojo moteris", iš tikrųjų jis nėra apie moterį.
Tapytojo moteris
Pas tapytoją ateina
Jo moteris
Iš studijos prieblandos
Kvepianti
Aliejiniais dažais
Tvankia mėnesienos naktim
Ant pečių
Drabužiu- šydu
Slepiančiu drobę
Į kurią jis kasdienį
Lūkestį lieja
Kur atodusių rasą palieka
Akių nepramerkdamas
Klausą praradęs
Pamiršęs vėl žemes
Didžiulio ilgesio ir skurdo
Pamiršęs
Podelį tuštėjantį
Rudenį pro stogą varvantį
Telaukiantis
Kada šviesa
Užges suvirpus
Paprašyta
Ir molbertą seną
Stumia jis į tolimiausią kampą
Ir duris nuo mūzų
Nakčiai užrakina
Trimis raktais
Ir ją vieną, moterį
Tamsoj sutinka
Rankomis
Kvapu
Ir akimis
Ant trapaus
Mėnulio tilto
"-Matai, koks gražus tavo kambarys, - tarė ji.
-Gražus, nes tu čia, - tariau aš. - Jis niekad nebebus toks kaip pirma... nes tu čia būsi buvusi."
labanakt
vita
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą