Le soleil dans sa main

visi kada nors išeina, kaip pavasaris iš vyšnių sodų. O sugrįžta nedaugelis. Gal todėl taip sunku jų nepriimti, net jei sau duodi pažadą niekada to nedaryti.

Sugrįžtantis

Priimu jį

Nes jis saulę atsineša

Ir jo rankose ji

It pasakų paukštė užgieda

Priimu jį

Nes jo oda

Kvepia pušynais, nulytais

Žalio pajūrio lietaus

Priimu jį

Nes jis su sūriu

Vėju ateina

Ir mano suknelė pavirsta

Gėlėta bure

Priimu jį

Nes jo kišenės

Riešutų ir gilių pilnos

Ir laumių voratinklių, ir sapnų

Iš sentikių miško

Priimu jį

Nes jam atėjus

Tylos ir šalčio paukštis

Palieka mano olą

Priimu jį

Nes jo žvilgsny

Dega tolimi bevardžiai 

Žvaigždynai

Priimu jį

Nes jo kakta

Mano bučiniui

Taip tinka

Vaiskų rytą

Priimu jį

Nes jis prodainiu šneka

Apie sodus ir jūras

Apie laivus ir paukščių sparnus

Kurie vėjus svetimus gaudo

Priimu jį

Nors jis svečias toks retas

Iš tų, kurie nepasilieka

Nes šauksmas jų krūtinėse netyla

Juos šaukia gyvenimas laisvas

Judėjimas gyvas

Ir rytas vis kitas

Vis kitas naujas pasaulis

O mūsų minutės

"Tik oda ant odos

Kraujas ne kraujy"

Mintis ne minty

Delnas delne

Kurie susiliečia taip 

Kaitriai

Ir niekad vienu 

Nevirsta

("Things go away to return, brightened for the passage.")

labanakt

vita

Nesakyti, kam

šiuo metu pasaulyje tikrai yra bent vienas žmogus, kuris skaito eilėraštį nenutuokdamas, kad šis parašytas būtent jam. Tas žmogus gali būti bet kur: mažame Islandijos kaimelyje, Paryžiaus priemiestyje, triukšmingame uoste Japonijoje ar vienišoje trobelėje Kašmyre (trobelė skurdi, bet pro jos langus matyti Himalajai). Tas, kuris apie jį galvodamas, parašė šį eilėraštį, taip pat gali būti bet kur: gretimame kambaryje adyti senas kojines ar žvejoti karpius ežere už penkių tūkstančių mylių.

ir tikriausiai nė vienas iš jų niekada nesužinos, kad trumpą akimirką mažas eiliuotas kūrinėlis juodu sujungė, nesvarbu, kur jie bebūtų, kokiuose skirtinguose ir tolimuose pasauliuose begyventų. 

(o aš nesakysiu, kam ši eilėraštis)

Bent kartą

Norėčiau bent kartą

Tave pamatyti

Prie jūros

Marškiniais kiro baltumo

Kuriuose saulė
Vidurdienio žydi

Ir plaukuose dūkstančiu

Vėju sūriu
Kurį iškvėpė
Undinės ir žuvys

Norėčiau pamatyti vilnis

Tavo basas pėdas
Gaudančias

Ir tave krykštaujantį

Žemės vaiką mažą

Skardžiu mirtingojo balsu

Kurs juoko daugiau

Nei žodžių turi

Kurs neprisimena 
Karalių vardų

Bet pakrantėje 
Kiekvieną

Akmenėlį žino

Norėčiau pamatyti

Tave saulėlydy ištirpstant

Tik tavo dainą dar 
Girdėti kurį laiką

Apie žuvėdras

Apie pušynų tylą

Metams sirpstant

Apie takelį siaurą

Į kopų širdį

Kur ritas mėnuo

Per melsvų naktų kalvas

Ir palikęs brydę 
Sidabrinę

Jūros skrynion
 Žiedu krinta

(linkiu kuo dažniau patirti tą keistą būseną, kada skaitydami eiles jaučiatės taip, tarsi jos būtų parašytos jums, apie jus ir dėl jūsų)

labos

vita

Devynvarpiui pašaukus

šįkart trumpai: mano kaime sodai, pievos ir palaukės žydi žydi žydi...

Kai kūnas užmigs

Jam į kasas įpinsiu
Pienių saules paprastas

Iš ganyklos senolių tuščios
Kur tik miglos ir dvasios bevaikšto

Ir dugne akiduobių tamsių

Po šermukšnį jauną pasodinsiu

Po liežuviu, kursai
Tiek dainų mokėjo
Kuris bailiai nutylėjo 
Šitiek žodžių meilės

Žemės rūgštų trupinį paliksiu

Kad žmogystės skonio nepamirštų

Prie krūtinės
Kryžiaus gyvą medį paguldysiu

Sentikių maldelėmis 
Jojo delnus šaltus išrašysiu
Aukure įkaitusia anglim

Šaltinėlio vandeniu gėlu
Nuo jo pėdų anksti kėlus

Aš visus ilgus kelius nuplausiu

Jas apklostysiu su samana žalia

Ir kaktoj įspaudus bučinį

It ryto žvaigždę kaitrų
Paguldysiu vienišą
Žemelės lopšyje

Su pavasario trėlėm virš 
Šimtamečių girių

Su tylia daina
Kurią girdės paparčiai
Ir dar vienu

Paskutiniu žvilgsniu ilgu
Kurs nutrūks staiga
Kiek skaudžiai

Ir pašauks tada

Devynvarpis balsas vėjo

Ir į šalį laisvės bei dainų

Pakilsiu

(mane kartais persekioja viena beprotiška mintis: būtų tikras tūkstantmečio pokštas, jei žemiškam gyvenimui pasibaigus kiekvienas gautų tai, kuo tikėjo gyvendamas)

(ir vis galvoju, kuo gi tikiu pati. O jūs?)

labanakt

vita