Vyras, žvelgiantis į moterį

sunku išsirinkti mylimiausią knygą. Kažkuriame filme viena herojė tarstelėjo, kad tai tas pats, kas išsirinkti mėgstamiausią žvaigždę danguje. Bet... manau, turiu tokią. Kurią visada norisi matyti lentynoje, nesvarbu, kur būčiau. Kurią turiu karts nuo karto perskaityti ir vėl. Arba paskaityti keletą ištraukų. Terapijai, kaip aš sakau. :]

o ji priklauso Remarkui, vokiečiui, Pirmojo pasaulino karo kareiviui ir rašytojui. Rašė jis daug ir labai gražiai. Apie karą ir vyrišką draugystę. Ir meilę. Moteriai. Paskaitykite jo "Tris draugus" (aš skaičiau jau tūkstantį du šimtus tridešimt penkis kartus ir kaskart trokšdavau, kad į mane kas nors bent retkarčiais pažvelgtu tokiu žvilgsniu, kokiu Robis žiūrėdavo į Patriciją, savo "senąjį narsųjį draugužį"... ).

ir man įdomu, kaip gi jie, vyrai, jaučiasi iš tikrųjų pasirodžius/atėjus/atvažiavus/atskridus/sugrįžus jų mylimoms moterims? Turbūt šis eilėraštis neatsakys į tokį klausimą. Aš pati neatsakyčiau. Ir turbūt niekad nesugebėsiu atsakyti. Bet nors eilėraštį pavadinau "Tapytojo moteris", iš tikrųjų jis nėra apie moterį.

Tapytojo moteris

Pas tapytoją ateina 

Jo moteris

Iš studijos prieblandos

Kvepianti 

Aliejiniais dažais

Tvankia mėnesienos naktim 

Ant pečių

Drabužiu- šydu 

Slepiančiu drobę

Į kurią jis kasdienį 

Lūkestį lieja

Kur atodusių rasą palieka

Akių nepramerkdamas

Klausą praradęs

Pamiršęs vėl žemes

Didžiulio ilgesio ir skurdo

Pamiršęs

Podelį tuštėjantį

Rudenį pro stogą varvantį

Telaukiantis

Kada šviesa

Užges suvirpus

Paprašyta

Ir molbertą seną

Stumia jis į tolimiausią kampą

Ir duris nuo mūzų 

Nakčiai užrakina

Trimis raktais

Ir ją vieną, moterį 

Tamsoj sutinka

Rankomis

Kvapu

Ir akimis

Ant trapaus 

Mėnulio tilto

"-Matai, koks gražus tavo kambarys, - tarė ji.

  -Gražus, nes tu  čia, - tariau aš. - Jis niekad nebebus toks kaip pirma... nes tu čia būsi buvusi."

labanakt

vita

Riujos sodai

prieš keletą metų skaičiau garsaus turkų rašytojo Orhano Pamuko romaną "Juodoji knyga" ir nors daugelį dalykų apie jį jau pamiršau, vis dar prisimenu pirmąjį skyrių, tiksliau, pačią pirmojo skyriaus pradžią. Pagrindinis veikėjas Galipas , žiūrėdamas į miegančią žmoną Riują, mąsto apie tai, kiek minčių, kiek nutylėtų dalykų slepia daili jos kakta. "Riujos sodai, Riujos sodai...", kartoja jis tyliai lyg trokšdamas po juos pasivakščioti... 

nepaprastai graži scena. Jei nenorite skaityti visos knygos (o ji iš tų, storųjų :) ), perskaitykite bent tą pirmojo skyriaus pradžią. 

o mane Galipo troškimas po poros metų įkvėpė parašyti eilėraštį

Savo minčių soduose

Suraski ežerėlį mažą man

Užu širmos nendrių žalių

Ten aš klausyčiausi tylos

Iš dugno melsvo kylančios

Delnuos akmenėlius laikyčiau

Ir jų  šaltas dainas girdėčiau

Apie šimtmečius ilgus

Kada kalnų viršūnėmis jie buvo

Auginčiau lelijas

Svajų pilnom taurelėm

Kurios ištraukusios šaknis

Debesimis baltais šviesiais

Į ežerus kitus išplauktų

Ir pro akis tavas

Ištrūktų dangaus marių link

O aš pasilikčiau

Jei lietų mano ežerėliui siųstum

Jeigu augintum kantriai mano nendreles

Kad būčiau aš

Už jų tankios užuolaidos saugi

Nuo tų audrų vidurnaktinių

Kurios po tavo sodus

Kartais vaikšto

Ir taikosi sučiupt mane

Ir išsinešt su vėjais į kraštus

Kur tavo obelys nežydi

Prancūzų literatūros seminaro metu, kovo 21-ąją

juk kiekvieno jūsų minčių sode yra slapta kertelė, kurioje gyvena koks nors ypatingas žmogus, nors labai dažnai pats to niekada nesužino.

(leiskit jam sužinoti) 

labankat

vita

Kad turėtum ko laukti, Miela

kartą sudarinėjau "Geras-jausmas-būna-kai" sąrašą ir jame pasitaikė toks tai punktas: "...: kai turi ko laukti." Vienas man mielas žmogus prasitarė, kad labai norėtų tam tikrą dieną ir tam tikrą valandą sulaukti naujo mano eilėraščio, ir paprašė pradėti rašyti blogą. Tad, Miela, nuo šiandien tavo sąraše "Dalykai-kurių-laukiu" atsiranda dar vienas mažas punktelis. ;)

o kitiems (ne)būsimiems šio elektroninio žurnalo skaitytojams taip pat linkiu malonių akimirkų "mažame eilėraščio pasaulyje". Mane jame rasite visada, nes aš nežinau, kaip iš čia išeiti (jei kartais rastumėte duris su užrašu "Išeiti pro čia", prašau mandagiai nutylėti jų buvimo vietą...).

ir dar šiai trumpos pradžios pabaigai- kodėl "Dešimt minučių iki vidurnakčio"?

(man patinka įvairiausios įvairiausių dalykų atsiradimo istorijos, tad dovanokite už šį išsiplėtimą-tokių nebus daug). 

keletą metų iš eilės, tais laikais, kai eidavau gulti daug anksčiau, prieš miegą man labai patikdavo klausytis poezijos skaitymų. Lietuvos radijas turėjo (ir, galimas daiktas, tebeturi) trumputę dešimties minučių trukmės laidelę, kurios metu aktoriai skaitydavo lietuvių poetų eilėraščius. Vadinosi ji "Vidurnakčio lyrika" ir baigdavosi su pirmu dvyliktos valandos dūžiu. Laukdavau tų dešimties minučių. Mylėdavau tą keistą būseną, kai dar nemiegi, bet jau nebesi budrus, kai pagalvė pati minkščiausia ir antklodė jaukiausiai slegia, o per ausines tarsi iš kokio tai labai tolimo krašto aidi šio-ne-šio pasaulio balsas, kalbantis eilėmis. 

paklausykit ir jūs kada. Gal tos dešimt minučių prišauks ramesnį miegą, be piktų sapnų ir rytojaus baimės.


oi, ir dar vienas dalykas: lygiai vidurnaktį (kiekvieną kiekvieną naktį) Lietuvos radijo "balsas" gieda Lietuvos himną. Su juo užmigdavau. Bet nepasakosiu, koks tai jausmas. Gal patys pajusite.


o čia tau, Miela, ir jums visiems- pirmasis  (įvadinis) eilėraštis-ne-eilėraštis

Karščiausiai myliu tave

Paskutinę sekundę prieš miegą

Kai tu pažvelgi į mane

Bet regi nebe šitą pasaulį

Ir vėl tavęs netenku ligi ryto

labanakt


vita